Edvardas Morkūnas: Erdvių transformacijos – Šiuolaikinio meno centro atvejis
Vieną svarbiausių vietų pokario lietuvių moderniosios architektūros istorijoje užima Vytautas Edmundas Čekanauskas ir jo kūrybinė veikla. Debiutavęs 1959 – 1960 m. kurtu ir 1966 m. įgyvendintu Kompozitorių sąjungos namų projektu, architektas greitai įsitvirtino kaip vienas geriausių šios srities jaunosios kartos specialistų. Tekste aptariami Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras, arba ŠMC), baigti statyti ir lankytojams atverti 1967-aisiais, jų pokyčiai, paveldosaugos ir šiuolaikinių renovacijos procesų sankirtos, ateities perspektyvos šiuolaikinio meno eksponavimo ir ryšio su visuomene lauke.
Naujieji parodų rūmai
Naujųjų dailės parodų rūmų statybos iniciatorius ir užsakovas buvo Lietuvos dailės fondas. Senieji parodų rūmai – Lietuvos dailės muziejumi paversta rotušė – nebeatitiko išaugusių to meto naujosios vaizduojamosios ir taikomosios bei dekoratyvinės dailės ekspozicinių poreikių. Kaip viena iš galimų naujųjų rūmų lokacijų apsvarstytas buvęs Reformatų skveras Pylimo gatvėje, tačiau galiausiai apsistota ties teritorija, kurioje skveras buvo įrengtas pirmaisiais pokario metais, per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintų pastatų vietoje. Tokį pasirinkimą nulėmė ir palanki senųjų bei būsimųjų rūmų kaimynystė – lankytojų patogumui net norėta tarp jų įrengti požeminį perėjimą. Būsimųjų parodų rūmų projektas pradėtas rengti 1964 m. rudenį. Kartu su architektu V. E. Čekanausku jį ruošė inžinierius Romualdas Jakas.
Kaip viena pagrindinių ir neginčijamų rūmų vertybių pabrėžiamas surastas tinkamas santykis ir architektūrinės kalbos raiška susiklosčiusioje sudėtingoje Senamiesčio erdvėje. „Dirbau, įsijausdamas į aplinką“,– tokį sėkmingą idėjos ir pasiekto rezultato principą įvardijo architektas. Pasak paties V. E. Čekanausko, naujoji architektūra neturi pataikauti, nusižeminti ir tapti blanki, neišsiskirianti senosios istorinės architektūros fone. Miestas – tai gyvas organizmas, skirtingų procesų ir stilistinių idėjų sugyvenimo erdvė, todėl naujasis darinys Vilniaus struktūroje tapo lygiaverčiu, drauge moderniu bei harmoningą santykį su senąja aplinkine architektūra artikuliuojančiu kompleksu.
Naujųjų dailės parodų rūmų kompozicija ir planavimas atspindėjo to meto supratimą apie modernizmo architektūrą – ištisai įstiklinti pirmasis aukštas bei antrojo aukšto fojė, vertikalūs parodų salių tūrių langai suteikė pastatui lengvumo, sušvelnino tūrių masyvumą bei įtvirtino peršviečiamumo idėją; skaidrumas leidžia pripildyti erdves natūralios šviesos ir tampa aktyvia jungtimi tarp seno ir naujo – taip išsaugomos ir išryškinamos svarbiausios senojo miesto perspektyvos. Ritmiškas plastiškų antrojo aukšto tūrių išdėstymas atidžiai atkartoja senamiesčio urbanistinę struktūrą – Vokiečių gatvės linkį – ir išsaugo susiklosčiusius stebėjimo rakursus. Interjere svarbią reikšmę turi tiesiai iš gatvės per įėjimą pasiekiamas fojė. Ši atvira erdvė su joje įrengtais laiptais leidžia lengvai patekti į visas pagrindines ekspozicijų erdves. Rūmų apdailai panaudotos šiaurietiškam modernizmui būdingos medžiagos – rupaus terazito tinkas, šlifuotos natūralaus dolomito plokštės išorės ir vidaus sienų apdailai, smulkaus teraco rašto grindys, natūralaus medžio lentelių lubų apdaila, klijuoto medžio ekspozicinių salių durys, įvairūs metalo gaminiai – pabrėžia pastato santūrumą ir vientisos idėjos svarbą.
Pirmoji rūmų kaita
Devintajame dešimtmetyje iškilęs statinio kosmetinio atnaujinimo poreikis ir atlikti po juo išlikusių renesansinių rūsių tyrimai sudarė prielaidas rūmuose atlikti remontą ir dalinę rekonstrukciją. 1985 m. iš pirmojo aukšto fojė į sutvarkytus rūsius įrengti laiptai, perkelti rūbinė ir sanitariniai mazgai, pertvarkytas kai kurių kitų fojė patalpų planavimas. Ekspozicinėse erdvėse bei kitose patalpose įrengtos to laiko visuomeniniams pastatams būdingos sudėtingo rašto geometrinių formų teraco grindys.
Institucinė kaita
Devintajame dešimtmetyje pradėjusios sklisti persitvarkymo idėjos ir Nepriklausomybės atkūrimas pakeitė ir rūmų veiklos pobūdį. 1988 m. Dailės parodų rūmai atskirti nuo Lietuvos dailės muziejaus, įvyko pirmosios kuratorinės šiuolaikinės dailės parodos. 1992-aisiais pastate įsikūrė Šiuolaikinio meno centras, kurio veiklos idėja buvo siejama su Kunsthaus – meno galerijos be nuolatinių fondų ir kolekcijų – tipo institucijos koncepcija.
Įkurta nauja meno įstaiga ir pasikeitęs veiklos pobūdis nulėmė pastato vidaus erdvių kaitą. Pirmieji pokyčiai dešimtajame dešimtmetyje apėmė kai kurių šiuolaikinio meno eksponavimui nepritaikomų elementų panaikinimą. Siekiant transformuoti ir įgyvendinti erdvės kaip baltojo kubo koncepciją, atsisakyta rupios faktūros tinko sienų apdailos, teraco grindys buvo užlietos pilku polimeru. Ilgainiui išardyti palei antrojo aukšto vidinio kiemelio vitrinas išdėstyti šviestuvai, sukonstruoti iš Vilniuje gamintų siurblių „Saturnas“ korpusų. Šiuos šviestuvus bene pirmą kartą panaudojo Eugenijus Antanas Cukermanas restorane „Dainava“, juos V. E. Čekanauskas jau buvo išbandęs Kompozitorių sąjungos namų interjere. Be vidaus erdvių pokyčių, pasikeitusi institucinė veikla reikalavo atnaujinti ir materialinę bazę. Įsigyta vaizdo įranga, standartizuoti eksponavimo elementai ir moduliai tapo svarbiomis priemonėmis kokybiškam meno turinio eksponavimui. Baltojo kubo erdvė leido lengvai naudoti mobilius, standartizuotus ekspozicijų elementus, atskleisti parodų architektoniką ir kurti uždarą ekspozicijos mikropasaulį. „Visais atvejais gražu, kai nejauti, kur grindys, lubos, sienos“, – teigė architektas Valdas Ozarinskas.
Šiuolaikinio meno invazija
Šiuolaikinio meno ekspozicijų erdvės neretai tampa aktyvia meno kūrinių dalimi, dėl to natūraliai keičiasi ir tradicinės ekspozicinės erdvės reikšmė. ŠMC erdvių kaitoje reikšminga konceptualioji V. Ozarinsko, dirbusio šio centro architektu nuo 1996 m. iki pat mirties 2014 m., kūryba.
Viena pirmųjų invazijų į modernizmo klasikos interjerą įgyvendinta dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įrengus naująją ŠMC rūbinę. V. Ozarinskas pasirinko pusiau atvirą ir neįveiklintą fojė dalį ir joje sukūrė naują erdvę lankytojų drabužiams, panaudodamas industriniam dizainui būdingas medžiagas – plieną ir plastiką. Pasirinktoji naujosios rūbinės koncepcija – plienu įrėminta erdvė, stambūs plastiko žetonai – neatsitiktinė, glaudžiai susijusi su architekto aprangos studijomis ir posovietinės visuomenės mentaliteto permąstymu. Naudotų medžiagų ir formų grubumu bei masyvumu jis šiuolaikinio meno kalba kalbėjo apie vis dar visuomenėje įsigalėjusį patriarchatą, aiškiai kvestionavo privalomas grožio normas, stereotipinius lyčių vaidmenis. Noras identifikuotis su Vakarų Europos kultūra, bet tuo pat metu vis dar giliai įsišaknijęs posovietinis mentalitetas apmąstomi ir kituose V. Ozarinsko bei jo kolegų kurtuose darbuose.
Pratęsiant anksčiau pradėtą transformaciją, 2006-aisiais ženkliai pertvarkoma pagrindinė fojė erdvė. Trečius metus vykusio parodų ciklo „Emisija“ metu V. Ozarinskas įgyvendina meninį–architektūrinį projektą – neslėpdamas siekio dekonstruoti iki tol buvusią nekomunikatyvią modernistinio stiliaus holo estetiką, jis drąsiai eksperimentuoja: septintojo dešimtmečio interjerams būdingi atributai – medinių lentų lubos, minimalistiniai apšvietimo ir baldų įrangos sprendimai – išardomi, atveriamos brutalios, neapdailintos pastato konstrukcijos. Standartinius baldus ir kitą įrangą pakeičia pramoninės dėžės lentynoms, vitrinoms ir pufams, sklandytuvų sparnai ir baidarių fragmentai tampa naujaisiais stalviršiais, tarsi sklandančiais ore ant masyvių grandinių ar virvių su kabliais. Nors projektuotas kaip laikina parodos architektūrinė erdvė, naujasis ŠMC fojė interjeras mažai pasikeitęs išliko iki šiandien ir tapo sudėtingo bei daugialypio šiuolaikinio meno veido dalimi.
Kitos svarbios Šiuolaikinio meno centro erdvės – konferencijų arba kino salės – taip pat neaplenkė žymūs pokyčiai. Ji moraliai paseno ir nebeatitiko pasikeitusių poreikių, tačiau ŠMC neturėjo finansinių galimybių investuoti į kokybiško turinio kūrimą. 2001-aisiais, ruošiantis priimti NATO asamblėją, nuspręsta kino salę paversti parodų ekspozicijoms bei renginiams skirta vieta. Kaip ir kitose jau pertvarkytose erdvėse, laikytasi baltojo kubo koncepcijos – sienos perdažytos baltai, grindys padengtos pilkais polimeriniais dažais, tačiau išsaugotas originalus sienų tinkas. Atsiradus galimybei vėl turėti savą kino peržiūroms skirtą patalpą, 2012 m. V. Ozarinskas kartu su architektu Audriumi Buču įgyvendino kino salės rekonstrukcijos projektą. Esminiais rekonstrukcijos aspektais tapo poreikis peržiūrų metu užtemdyti per visą salės aukštį ritmiškai išdėstytus vertikalius langus bei pagerinti prastą netaisyklingo plano patalpos akustiką. Autorių idėja buvo sukurti erdvę erdvėje – panaudojant plieno lynus ir akustines plokštes suformuotas vidinis tūris, tai išsaugant V. E. Čekanausko sukurtą pirminį salės vaizdą ir erdvinę struktūrą nepakeistus.
Be didelių, konkrečioms erdvėms skirtų pertvarkymo projektų, keitėsi ir bendra pastato vidaus estetinė išvaizda. Vienas būdingiausių to pavyzdžių – vadinamoji masinė ŠMC metalizacija: ilgainiui medines duris ir ekspozicinėms erdvėms skirtas medžio pertvaras pakeitė industrinio stiliaus plieninės pertvaros ir durys. Po erdves pasklido plastikinės dėžės–krėslai, tapę neatsiejama ŠMC identiteto dalimi. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, pasitaikė ir nevykusių sprendimų – antrojo aukšto fojė buvo įrengtas kabinetas, uždengęs vaizdą į Senamiesčio panoramą ir suardęs pastato peršviečiamumo idėją. Tačiau, pasipriešinus paveldosaugininkams, kabinetas buvo išardytas, o atvira erdvė atkurta. Nors daugelis ŠMC erdvėse įgyvendintų naujų idėjų gali pasirodyti nepriimtinos, tačiau tarp V. Ozarinsko ir pastato architekto V. E. Čekanausko vyko kūrybinis bendradarbiavimas – V. Ozarinskas kilusius sumanymus aptardavo su savo studijų laikų mokytoju, gaudavo jo pritarimą pirminės idėjos keitimams.
Ateities perspektyvos
1964 m. pradėti projektuoti ir 1967 m. pagal architekto V. E. Čekanausko projektą baigti statyti tuometiniai Dailės parodų rūmai išsyk tapo išskirtiniu sociokultūriniu reiškiniu. Jų architektūra netrukus po atidarymo priskirta septintojo dešimtmečio lietuvių architektūros aukso fondui, įvardinta kaip sėkmingas ir sektinas modernios architektūros pavyzdys susiklosčiusiame Senamiesčio kontekste. Rūmai užėmė svarbią vietą tuometiniame Lietuvos meniniame gyvenime. Ekspozicijų erdves užpildydavo naujausių dailės kūrinių parodos, rengtos jubiliejinės, apžvalginės, personalinės, retrospektyvinės, atvežtinės kitų valstybių ekspozicijos. Ne kartą pokyčių sulaukusi Dailės parodų rūmų kavinė tapo viena pagrindinių meno, kultūros žmonių susibūrimo ir bendravimo erdvių.
Praeityje ne kartą savo veidą keitęs statinys netrukus ir vėl sulauks pokyčių. Kaip ir kito svarbaus V. E. Čekanausko kūrinio – dabartinių Lietuvos vyriausybės rūmų – atnaujinimas, taip ir būsimoji ŠMC pastato renovacija visų pirma bus skirta kapitaliniam remontui ir energinio efektyvumo gerinimui. Vienais pagrindinių poreikių dabartiniuose renovacijos procesuose įvardinti finansinių nuostolių sumažinimas eksploatuojant moraliai nusidėvėjusias pastatų sistemas bei greitas ir pigus atnaujinimo įgyvendinimas. Tačiau tai neretai tampa prastos kokybės ir supanašėjimo sinonimais – nuolat naudojamos tos pačios neskoningos medžiagos, pastebima prasta statybos darbų kokybė. Neprofesionalus, vien tik kainos nulemtų statinių atnaujinimo projektų įgyvendinimas iškyla kaip visuomenės ir profesionalų kritikos bei diskusijų objektas.
ŠMC renovacijos atvejis svarbus ir sudėtingas paveldosauginiu atžvilgiu – į kultūros paveldo registrą įtraukto statinio autorinės teisės priklauso architekto V. E. Čekanausko šeimai, todėl planuojant atskirus renovacijos aspektus būtinas dialogas tiek su jais, tiek su paveldosaugos specialistais. Renovacijos metu planuojama išlaikyti esamą pastato išvaizdą, tūrinę ir erdvinę struktūras, atkurti bei dabartiniams poreikiams pritaikyti ne kartą transformuotą pirmojo aukšto fojė interjerą. Apmąstant būsimosimą renovaciją, iškyla paveldosaugos ir dabartinių statybos normų prieštaravimų – originaliai planuojant rūmus nebuvo keliami šiuolaikiniams statiniams būtini saugumo ir pritaikymo neįgaliesiems reikalavimai. Pavyzdžiui, nesant galimybių įrengti abu pastato aukštus jungiančio lifto, prie laiptinės išliks mobilus keltuvas. Originali antro aukšto fojė turėklų kompozicija, iš vienos pusės sudaryta paaukštinus pirmojo aukšto pertvarą ir apdailinus dolomitu, iš kitos – panaudojus laibus, atvirą pertvarą sudarančius metalinius strypus, jungiamus bendro medžio masyvo turėklo, pagal šiandieninius saugumo reikalavimus yra nesaugi. Tam tikri pakeitimai padidintų saugumą, kita vertus, aplinkai nejautrūs naujieji sprendiniai galėtų suardyti idėjinę interjero vienovę. Šių iškilusių klausimų visuma turi skatinti ieškoti bendros paveldosaugos, architekto šeimos ir meno centro poreikius bei interesus atitinkančios idėjos ir sutarimo vienovės.
Viena svarbiausių centro funkcijų išlieka visuomenės įtraukimas į šiuolaikinio meno procesus ir edukacijos sklaida. Dar 1999 m. įkurtas ŠMC „Info labas“siekė supažindinti visuomenę su naujausiais meno leidiniais. Įgyvendinus V. Ozarinsko architektūrinį projektą, 2006-aisiais „Info labas“įsikūrė pagrindinėje pirmojo aukšto fojė erdvėje. Siekiant dar glaudesnio ryšio tarp meno procesų ir visuomenės, 2009 m. pirmojo aukšto skulptūrų ekspozicijos salė buvo pritaikyta ŠMC skaitykla tapusio „Info labo“veiklai. Skaityklos interjerą kūrė Amsterdame dirbanti architektų ir dizainerių grupė – Anouka Vogel, Johanas Selbingas ir Bartas Guldemondas, laimėję tarptautinį jaunųjų architektų konkursą. Be šių erdvių, visuomenei tapo prieinamas ilgai nenaudotas ir apleistas skulptūrų kiemas. Taip sugrįžta prie pirminės rūmų architekto V. E. Čekanausko idėjos – tvora apjuostame kieme įkurti atvirą ekspozicinę erdvę.
1967-aisiais baigti statyti tuomečiai Dailės parodų rūmai – dabartinis Šiuolaikinio meno centras – savo architektūra įtvirtino moderniosios architektūros kanoną, tapo ir iki šiandien išlieka aktyvia kultūrinių ir meninių procesų dalimi. Centro kompleksas, tarsi gyvas miesto ir meno organizmas, per daugiau nei penkiasdešimt gyvavimo metų keitėsi, prisitaikydamas prie iškilusių naujų poreikių, bet vienaip ar kitaip išlaikė svarbias septintojo dešimtmečio architektūros idėjas planinėje, tūrinėje struktūroje, vidaus erdvių stilistikoje. Jau dabar kylantys sunkumai ir ateityje laikiančios problemos skatina permąstyti kompleksą ne tik architektūriniu, urbanistiniu aspektais, bet ir suteikiant jam sociokultūrinę, meninės veiklos reikšmę. Cituojant 12-osios Baltijos trienalės architektą Andeasą Angelidakį, ŠMC – tai „nuolatinio išradinėjimo iš naujo rūmai, čia, kaip ir bet kuriame kitame šių dienų meno centre, ir toliau tęsis nuolatinių griuvėsių, statomų ir ardomų sulig kiekviena paroda, ciklas.
