Artūras Čertovas: Vilnius pilnas aktyvizmo
„Vilnius Kupinas Godumo“ („Vilnius Full of Greed“) – tokią žinutę vieną naktį palieka grafičių menininkas ant „Tauro rago“. Netrukus prabėgti kelioms dienoms, žinutė miestui voleliu uždažoma gelsvais dažais. Tokia garsiojo alaus restorano identiteto genezė dinamiškai vyksta jau 25-erius metus. Architektai Eugenijus Algimantas Gūzas ir Algimantas Mačiulis suprojektavo pastatą vėlyvojo modernizmo ir brutalistinio stiliaus laikais. Tada, 1974 m., buvo kalbama, kad pastatas miesto kontekste yra išskirtinai smulkaus mastelio. Dabar yra 2020 m. ir aš matau šį kūrinį gyvuojantį keliuose, visai naujuose, kontekstuose. Vienas iš jų yra interneto erdvės kontekstas, kuriame ,,Brutalizmo vertintojų draugija“ („The Brutalism Appreciation Society“) maloniai giria objekto architektūrinę išraišką ir liūdi dėl jo nefunkcionavimo. Kitas – vykstantis dabar, realus, kasdienio gyvenimo aplink „Tauro ragą“ kontekstas. Visuomeninis pastatas tapo vieša erdve, ypač jo stilobatinė dalis, kurioje nuolatos vyksta ,,Pasidaryk pats“ (DIY) procesai – benamiai susikuria sau namus ar bent miegamuosius, atskleisdami įvairiausias šiuolaikinės architektūros formas. O tuo metu, kol alaus restorane alų geria tik labiausiai aktualias urbanizmo tendencijas suprantantys, kitaip tariant „neteisėtai apsigyvenantys“ („squatters“), architektai ir investuotojai kuria planus kaip nugriovus ,,negražų“ pastatą ir vietoj jo pastatyti bent 3 žvaigždučių viešbutį.
„Vilnius Kupinas Aktyvizmo“ („Vilnius Full of Activism“) – įsivaizduokite, kad nuo dabar iki 2050 m. Vilniuje atsiranda ryškių politinio ir socialinio aktyvizmo apraiškų, o architektūra tampa pagrindine forma, per kurią yra veikiama. Istorinės architektūros išsaugojimas ir jos konvertavimas taptų realiu ir kasdienišku reiškiniu. Restorano „Tauro ragas“ konversija būtų labai kompleksiška ir pagrįsta dabartinių, kasdienių veiksmų užuomazgomis. Pastatas ir erdvė aplink jį taptų kultūriniu centru, kuriame vyktų nepriklausomi, tarpdisciplininiai reiškiniai. Grafičiai ant fasadų nebūtų uždažomi, eksploatuojamas stogas pasiduotų performatyviems veiksmams, alaus baras taptų veiksnus ir papildytų autentišką interjerą žmonių dvasia, benamiai turėtų erdvę savo socialinei integracijai ir edukacijai, o architektai kuruotų DIY kūrybines dirbtuves. Prie dabartinių šiukšlių konteinerių įsikurtų rūšiavimo centras, o gamta galėtų natūraliai dominuoti be jokių struktūrinių intervencijų į ją. Panašus architektūros suvokimas gyvuoja ir yra realizuojamas jau ir šiuo metu. Vieni ryškiausių aktyvistų – vokiečių kolektyvas „Raumlabor Berlin“, kurie tarpdiscipliniškai kuria ir kuruoja architektūrinius procesus, įtraukdami visuomenę į globalius ir kontekstualius reiškinius. Akivaizdu, kad laukti, kol kapitalistinės galios struktūros sugriaus „Tauro ragą“, nebegalime ir mes. Todėl gal Gedimino ir Nomedos Urbonų „Pro-testo laboratorija“ antrajam etapui galėtų atgimti šiame miesto taške? O kas, jei mūsų savimonei vis dar reikia laiko, ir restoraną galiausiai nugriaus? Gal tuomet pastato dalis parduoti ir panaudoti jas dar kartą, kaip daro belgų kolektyvas „Rotor, Deconstruction“ atšakoje? Įkvepiantys procesai vyksta – tik vertėtų užsispirti.